2009 m. spalio 8 d., ketvirtadienis

Mano įspūdžiai :)

Ir išaušo toji lemtingoji diena - skrydžio oro balionu diena. Geras oras, lengvas, gal būt stiprokas vėjelis ir jaudinantys virpuliukai viduje... Jau seniai svajojau paskraidyti oro balionu, tik nesitikėjau, kad visa tai įvyks tai greitai, t.y. gražų rugsėjo mėnesį.
Sulaukiam oreivio nerimastingo skambučio. Skrydis gali būti atšauktas. Bet po įkalbinėjimų ir įtikinėjimų, kad mes tikrai pasiruošę ne visai romantiškam, greičiau sportiniam skrydžiui į padanges, oreivis sutiko. Valio !!!
















Atvažiavę į sutartą vietą, radome kitus entuziastus, taip pat besiruošiančius skrydžiui. Tik pamatę kaip visa tai vyksta realiai šiek tiek pabugome.. Ar tas pintas krepšelis mus visus išlaikys??? Nejaugi mes taip greiai kilsim??? Nejaugi visa tai bus taip aukštai??? numojom ranka. Kaip bus -taip, bet mūsų kompanija nepražus.
Prasidėjo paruošiamieji darbai - įrangos patikrinimas, kupolo išskleidimas, visokių kraniukų patikra ir pan. Mes savo ruožtu oreiviui ir jo pagalbininkams taip pat padėjome :)

Kas dirbo ...


Kas vaidino, kad dirba :D:D  ...






 
Tiek jau to kas ką darė... Sekantis žingsnis - instrukcijos. Kaip tikriems dalyviams oreivis išdėstė visas pagrindines taisykles kaip elgtis atsidūrus oro balione :)) už ko laikytis, o ko geriau iš vis neliesti... Ką daryti kai oro balionas skrenda ir ka daryti kai leidžiasi ir pan..




O po to prasidėjo visas linksmumas. Po ilgų grumtynių su vėju ir kupolu, sušokom visi į pintinę ir pakilom. Užplūdo begalinis noras atsistoti ant tvirtos žemės :D:D bet buvo per vėlu. Mes jau danguje tarp debesų. Ech... Pasipratę su lengvu svaiguliu ir dideliu jauduliu dairėmės aplinkui - matėm visą Kauno senamiestį iš pakščio skrydžio, girdėjom galybę šunų belojančių mums įkandin, galėjome pasisveikinti su praeiviais ant žemės ...








Po tokio įspūdingo skrydžio laukė ne ką mažiau įspūdingesnis leidimasis. Kaip ir žadėjo oreivis mus šiek tiek pavilko :) Nebuvo tokio romantiško nusileidimo tiesiai ant kojų, buvo žymiai meilesnis nusileidimas :)) galiausiai sugulėm vieni ant kitų:



Po visų  linksmybių buvom oficialiai priimti į oreivių gretas - šiek tiek padeginti, šiek tiek suvilgyti šampanu ir žeme...

 Ir dar šiek tiek...




Ir pabaigai - tai nepakartojama ir visiems rekomenduotina. Nepamirštami įspūdžiai tikrai bus garantuoti :)
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

O kaip visa tai veikia?


Keliant oro temperatūrą kupole, oro tankis darosi mažesnis nei oro aplink kupolą tankis. Todėl kupolą veikia Archimedo jėga, kuri ir priverčia kupolą kilti. Keliamoji jėga labiausiai priklauso nuo oro kupolo ir aplink jį temperatūrų skirtumo. Dauguma pilotų nebando įkaitinti oro kupole iki maksimalios leidžiamos temperatūros (120 °C), kad nesutrumpintų kupolo gyvavimo trukmės. Paprastai iki pakeičiant kupolą nauju, juo skraidoma 400–500 valandų. Normaliomis sąlygomis vienam kilogramui pakelti reikia 3 kubinių metrų kupolo tūrio. Tiksli keliamoji galia priklauso nuo aplinkos temperatūros, slėgio, aukščio virš jūros lygio ir oro drėgnio.

Karšto oro balionas valdomas gana paprastai. Norint kilti į viršų pilotas atidaro propano vožtuvus, ir ugnis įšildo kupole esantį orą. Baliono viduje esančio oro tankis mažėja, todėl balionas kyla aukštyn. Kai pilotas atidaro parašiutą, karštas oras išeina iš kupolo, ir iš apačios įsiurbiamas šaltas, taigi kupole esantis oras atvėsta, jo tankis padidėja, ir balionas nebekyla aukštyn. Išleidus dar daugiau karšto oro, balionas pradeda leistis. Nors karšto oro balionas skrenda pavėjui, pilotas gali keisti skrydžio trajektoriją. Taip yra dėl to, kad skirtingame aukštyje vėjas pučia skirtingomis kryptimis, tačiau labai retai balionas grįžta į starto vietą.

Vienas iš svarbiausių aspektų skrendant karšto oro balionu yra vėlavimas. Uždegus degiklius, karštas oras ne iš karto pradeda kelti balioną. Jis kyla gana lėtai, nes turi išstumti šaltesnį orą, ir tik pasiekęs kupolo viršų pradeda kelti balioną. Tai užtrunka 30 ar net daugiau sekundžių, todėl pilotai turi iš anksto numatyti būsimus manevrus.



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas


2009 m. spalio 7 d., trečiadienis

Šiek tiek istorijos apie oro balionus

Karšto oro balionas – oro balionas, skrendantis kaitinant balione esantį orą. Tai yra pirma transporto priemonė, sėkmingai skraidinusi žmones. 1783 metais Prancūzijoje jį sukūrė broliai Montgolfier. Pirmasis skrydis pilotuojamas žmonių įvyko 1783 metų lapkričio 21 d.



Istorija prasidėjo 1782-ųjų rudenį Josepho Montgolfier, kuris aistringai mėgo visokius naujus prietaisus ir su jaunesniuoju broliu Etienne'u dažnai pasvajodavo, kad žmogus vieną dieną pakils į orą, dėka. Broliai net buvo sumanę į didžiulį apvalkalą prikimšti debesų, o šią pagalvę pritvirtinti prie pintinės ir paleisti skristi. Vieną šaltą vakarą Josephas pastebėjo, kad virš ugnies džiovinami marškiniai išsipūtė ir pradėjo kilti. Tai jam pasufleravo oro baliono veikimo principą. Šia mintimi vyras pasidalijo su broliu ir jie pradėjo sukti galvas, kaip turėtų atrodyti balionas ir kuo jį šildyti.



Pirmiausia prancūzai pasiuvo 1 kub. metro šilkinį apvalkalą, kuris šildomas virš ugnies pakilo į 30 m aukštį. 1782 m. gruodį į orą pakilo jau 3 kub. m balionas, o kitų metų balandį 800 kub. m tūrio balionas pasiekė 400 m aukštį. Šilumai išgauti broliai degino drėgnus šiaudus, sumaišytus su vilna ir popieriumi.



Savo kūrinį J. ir E. Montgolfier pademonstravo 1783 m. birželio 4 d. Šiai iškilmingai progai jie pagamino 900 kub. m tūrio balioną: verpsto formos medvilnės atraižas prisiuvo prie popieriaus lakštų ir kilpelėmis sujungė vieną su kita, o audinį sutvirtino vertikaliais strypais. Po medvilniniu gaubtu pakabino krepšį šiaudams ir vilnai. Kai įkaitęs oras pakėlė balioną, broliai nupjovė virves.
Balionas per 10 minučių pakilo į maždaug 1 km aukštį. Tada, atvėsus orui, balionas nusileido į lauką ir užsidegė nuo pintinėje rusenančios ugnies. Netoliese dirbę valstiečiai išsigando iš dangaus nukritusio keisto daikto ir nepasistengė jo užgesinti.



Oro baliono pakilimą stebėję žiūrovai galėjo paliudyti įvykio autentiškumą, todėl buvo surašytas protokolas, kurį Montgolfier persiuntė Paryžiaus Mokslo akademijai, prašydami oficialiai pripažinti „skraidančio" aparato kūrėjais.





Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas